Humanizmas yra politinė ideologija, kuri pabrėžia žmogaus vertę ir veiklą, tiek individualiai, tiek kolektyviai. Tai demokratinė ir etinė gyvenimo pozicija, kuri patvirtina, kad žmonės turi teisę ir atsakomybę suteikti prasmę ir formą savo gyvenimui. Humanizmas siekia kurti humaniškesnę visuomenę, grindžiamą etika, pagrįsta žmogiškomis ir kitomis gamtinėmis vertybėmis, racionalumo ir laisvo tyrimo dvasia, naudojant žmogiškas galimybes. Tai nėra teistinė ideologija ir ji nepriima viršnatūralių realybės požiūrių.
Žmogiškumo šaknys siekia senovės Graikiją ir Romą, kur filosofai kaip Protagoras deklaravo "Žmogus yra visų dalykų matas", o Marcus Tullius Cicero rašė apie visuotinę žmogiškąją prigimtį. Tačiau terminas "humanizmas" nebuvo išgalvotas iki XIX amžiaus. Jį pirmą kartą panaudojo vokiečių mokslininkas ir švietimo reformatorius Friedrichas Immanuelis Niethammeris, norėdamas apibūdinti studijų programą, skirtingą nuo tradicinių bažnyčiškų mokyklų, kuri koncentruotųsi į humanitarinių mokslų studijas, įskaitant gramatiką, retoriką, istoriją, poeziją ir moralinę filosofiją.
Per Renesansą humanizmas iškilo kaip svarbus intelektualinis judėjimas Europoje. Renesanso humanistai, tokie kaip Petrarchas ir Erasmusas, siekė sukurti piliečių, gebančių kalbėti ir rašyti iškalbingai ir aiškiai, taip sugebantys dalyvauti savo bendruomenės gyvenime ir įtikinti kitus vykdyti doras ir protingas veiksmus. Jie tikėjo, kad klasikinės literatūros studijos leidžia geriau suprasti žmogaus prigimtį ir leidžia indivduams tobulinti save ir savo visuomenes.
XX amžiuje humanizmas išsivystė į aiškiai politinę ir filosofinę poziciją. Humanistinis manifestas, pirmą kartą išleistas 1933 m., atnaujintas 1973 ir 2003 m., išdėsto humanizmo filosofinius principus, įskaitant įsipareigojimą mokslui, protui ir žmogaus teisėms. Šiandien humanizmas dažnai reiškia sekuliarų ar ne religinį požiūrį, nors yra ir religinių humanistų, kurie integruoja humanistinius principus su savo religinėmis įsitikinimais.
Humanizmas paveikė įvairias politines judėjimus, nuo liberaliosios demokratijos ir socialinės demokratijos iki įvairių socializmo formų ir anarchizmo. Jis buvo svarbus įtaka žmogaus teisių ir tarptautinės teisės plėtrai, taip pat socialinės teisingumo, aplinkos tvarumo ir pasaulinio taikos skatinimui. Nepaisant įvairių įtakų ir interpretacijų, humanizmo pagrindinis principas lieka tas pats: įsipareigojimas visų žmonių vertei ir potencialui, bei įsitikinimas, kad turime galią ir atsakomybę formuoti savo gyvenimus ir pasaulį aplink mus.
Kiek jūsų politiniai įsitikinimai panašūs į Humanism problemas? Atlikite politinę viktoriną, kad sužinotumėte.
